J. Kulėšiaus ceche produkcija gaminama iš šviežutėlio pieno.
Ūkininkauti Janina ir Juozas Kulėšiai pradėjo prieš 23 metus. Įsigiję septynias melžiamas karves, įkūrė pienininkystės ūkį. Ekologinio ūkio statusą gavo prieš 12 metų – buvo vieni pirmųjų, nutarusių gaminti sveiką produkciją, nenaudodami chemikalų.
Ūkininkai sako, kad tam pasiryžo „iš idėjos“ – ekologinę produkciją gaminantiesiems jokių išmokų nebuvo dalijama. Neslepia, kad ekologišką produktą ir pagaminti yra sudėtingiau, ir didesni jo gamybos kaštai.
Be to, ir pirkėjui reikia įrodyti, kad sertifikuotas ekologiškas produktas – tai ne tas pats, ką gali nusipirkti iš atsitiktinių pardavėjų. Ką jau kalbėti apie pirkėją, kad net kai kurie gamintojai ir pardavėjai nežino, kas yra ekologija. Klaidingai mano, kad jei pienas iš kaimo, o sūris namie gamintas, tai jie jau ir ekologiški.
„Gali būti ekologiškas, gali būti ne. Juk niekas jo netikrino, nesertifikavo“, – sako ūkininkas.
Modernizuoja nuolat
Dabar Kulėšių ūkis nė iš tolo nepanašus į tą, koks buvo ūkininkavimo pradžioje. Ganyklose – 39 karvės, iš kurių 35 – melžiamos.
Prieš šešerius metus Lietuvos kaimo plėtros programos „Žemės ūkio valdų modernizavimo“ priemonėje dalyvavę ūkininkai savo ūkį gerokai pakeitė – nebeliko senų padargų, primityvios melžimo įrangos. Ją pakeitė įsigyta moderni melžimo linija, kurioje pienas keliauja vamzdynais nuo pat karvės tešmens, melžimo aparato iki kitoje patalpoje esančio specialaus šaldytuvo.
Kulėšiai dirba 112 hektarų žemės. Be aplink sodybą Vaisgėliškio viensėdyje esančių ganyklų nemažą dalį žemės užsėja mišiniu. Jį nušienauja pieninės brandos ir gamina javainį. Taip yra ne tik pigiau nei pirkti grūdus, bet ir savame ūkyje užaugintas pašaras – šimtaprocentinė garantija, kad jis ekologiškas.
Anksčiau supirkėjams ūkininkas pieną tiekdavo individualiai. Vėliau su kitais pienininkais susijungė į kooperatyvą – perdirbėjams tiekiami didesni pieno kiekiai garantuoja ir geresnes sąlygas.
Iššūkių ieškojo pats
Daugelis pieno gamintojų skundžiasi mažėjančiomis supirkimo kainomis. Tačiau J. Kulėšius patikino, kad pieno perdirbimo įrangą įsigijo ir cechą įsirengė ne iš nusivylimo jomis.
„Norėjosi naujos veiklos, naujų iššūkių. Daug metų dirbdamas tą patį, pajutau norą iškelti sau dar sudėtingesnių uždavinių. Juk produkcijos gamyba – tai jau aukštesnis laiptelis“, – aiškina pašnekovas.
Rajone – naujiena
Šiemet nusprendęs dalyvauti Kaimo plėtros programos antros krypties priemonėje „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, įsirengė pieno perdirbimo liniją.
Ji ūkininkui kainavo apie 150 tūkst. litų, tačiau jis tikisi finansavimo pagal šią priemonę. Cechą dar vertins komisija ir jei visus reikalavimus atitiks, suteiks finansavimą.
Ši pieno perdirbimo linija pratęsia nepertraukiamą „pieno kelią“ nuo melžimo vietos iki talpų-šaldytuvų. Pienas iš šaldytuvų vamzdynais toliau keliauja į cechą.
Jame ūkininkas gamins varškę, sviestą, grietinę, grietinėlę, fermentinius sūrius. Į talpas pilstys žalią ir pasterizuotą pieną. Pasirengęs pasiūlyti ir grietinėlę be laktozės.
Pirmuosius produktus pristatys į „Pivonijos“ prekybos centrą. Su Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvu susitarta, kad šiai produkcijai bus skirta atskira lentyna. Jei ukmergiškiams patiks ūkininko produkcija, jos turėtų atsirasti ir kitose kooperatyvo parduotuvėse.
J. Kulėšius patikino, kad jo ūkyje pagamintų ekologiškų produktų kainos bus ne aukštesnės kaip ir įprastų gaminių.
Turėtų bendradarbiauti
Ūkininkas teigia pirmiausia rinkos ėmęsis ieškoti savo rajone. Kodėl nepradėjo žvalgytis į platesnius vandenis?
„Kad palaikytume vietos verslininkus, reikia rajono žmonėms pirmiausia savo gaminius pasiūlyti. Vieni kitus turime paremti, o ne į didžiuosius prekybos centrus dairytis, kurie tik pinigus iš rajono išneša“, – įsitikinęs J. Kulėšius.
Jis su žmona sutarė ir patys didžiuosius prekybos centrus aplenkti – nuo šiol apsiperka tik Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo parduotuvėse. Tikina, kad jiems čia ir asortimentas patinka, ir kaina.
Patikėjo technologei
„Aš nesu specialistas, neišmanau apie produkcijos gamybą. Tai sudėtingas procesas. Kad ir sūrių fermentacija – juk reikia išmanyti, kokie ten procesai vyksta. Viskas turi būti paremta mokslu“, – aiškina pašnekovas.
Anot jo, jei nesilaikysi tinkamos technologijos, sūris gali įgauti nemalonų kvapą. Nors kai kas mano, kad taip ir turi būti, tačiau jokios smarvės skleisti fermentinis sūris neturi.
J. Kulėšius, norėdamas išvengti klaidų gamyboje, suprato, kad geriausia išeitis – įdarbinti profesionalą. Į savo ūkį pasikvietė specialistę iš Širvintų rajono.
Įrengta ceche ir atskira šaldymo patalpa, kurioje iki realizacijos turi būti laikoma produkcija. Tiesa, kai kurių produktų, pavyzdžiui, žalio pieno, grietinėlės, galiojimo laikas labai trumpas, gali būti valandomis skaičiuojamas.
Ūkininkas tikino, kad kiekvieno produkto galiojimas bus nustatytas ne „iš akies“, o tyrimus atlikus laboratorijoje.
Tiktų užsieniečių modelis
J. Kulėšius sako, kad, bendraujant su kitų šalių ūkininkais, galima nusižiūrėti pavyzdžių, pritaikomų ir mūsų bendruomenėse. Kad ir pieno bei jo produktų pristatymas daugiabučių bendrijoms.
„Šis modelis nesunkiai įgyvendinamas. Reikėtų susitarti su bendrija, kad produktai būtų pristatomi vienam žmogui, kuris paskui atiduotų kaimynams. Tai galėtų būti bendrijų komendantai ar namuose daugiausia laiko praleidžiantys pensininkai“, – svarsto pašnekovas.
Tačiau, anot jo, dėl tokio prekybos būdo, kuomet produktas būtų gaunamas tiesiog iš gamintojo, turėtų būti suinteresuoti patys bendrijų nariai.
Žvalgosi plačiau
Ūkininkas per dieną primelžia apie 650 litrų pieno. Kiek jo perdirbs, gamindamas produktus, dar negali pasakyti. Gamybos kiekiai priklausys nuo poreikio.
Ateityje ketina surengti savo gaminių pristatymus restoranų, ekologiškais gaminiais prekiaujančių parduotuvių savininkams Vilniuje, Kaune, kituose šalies didmiesčiuose.
Autorė: Ligita JUODVALKIENĖ
