Valentą Butkų sveikinti atvyko būrys ukmergiškių.
Ji organizuojama nuo 1994 m., šiemet vyko aštuonioliktą kartą. Taip siekiama įamžinti garsiausio XX a. dievdirbio – Liongino Šepkos (1907–1985) atminimą.
Šių metų parodoje-konkurse dalyvavo apie 20 medžio drožėjų. Pagrindinė Liongino Šepkos premija įteikta ukmergiškiui Valentui Butkui už penkių darbų ciklą „Didžiosios metų šventės“. Skulptorius ąžuole įprasmino svarbiausias šventes – Kalėdas, Velykas, Žolinę, Vėlines bei Naujuosius metus.
Beje, prieš ketverius metus ši premija taip pat atiteko ukmergiškiui – tautodailininkui medžio drožėjui Rimantui Zinkevičiui už skulptūrinę kompoziciją „Lietuvos tūkstantmečio didžiavyriai“.
Šiame konkurse 49 metų skulptorius V. Butkus šiemet dalyvavo trečią kartą. Laureato vardas jam – svarbus kūrybos įvertinimas. „Šiame konkurse kasmet dalyvauja įdomūs, kūrybiški menininkai, parodoje – tikrai stiprūs darbai ir sulaukti pripažinimo nėra lengva“, – sako jis.
Ukmergėje gyvenantis V. Butkus kūrybines dirbtuves yra įsirengęs tėviškėje – Pivonijos seniūnijoje Bakšionių kaime. Medžio skulptūras pasakoja kuriantis nuo vaikystės – jo asmeninėje kolekcijoje likęs ir vienas pirmųjų kūrinėlių. Tas drožinys gimė, kai autoriui tebuvo 10 metų, o skulptoriaus įrankius atstojo paprasčiausias peiliukas.
V. Butkus prisipažįsta, kad medis – vienas svarbiausių gyvenimo palydovų. 14 metų jis dirbo girininku Ukmergės miškų urėdijoje, Šešuolių girininkijoje. Prieš 12 metų pasirinko skulptoriaus duoną ir visą savo laiką atiduoda kūrybai.
Ukmergiškis – senojo drožybos meno puoselėtojas. Labiausiai linkęs į religinę, istorinę tematikas. Mano, kad šios tematikos kūriniai labiausiai susiję su lietuvių kultūra, tautos savimone, amžių patikrintomis vertybėmis.
V. Butkus kūryboje naudoja ąžuolo bei liepos medieną. Dažniausiai dirba su ąžuolu: nors ši mediena kietesnė nei liepos, ji labiau pasiduoda skulptoriaus kaltui. Ąžuoliniai kryžiai, koplytstulpiai geriau tinka lauko sąlygoms – ištveria permainingo klimato „atakas“.
Medžio drožybos šaknys Lietuvoje siekia gilią senovę. Tačiau šis menas ir mūsų laikais gyvas – tautodailininkui netrūksta užsakymų įvairioms medžio skulptūroms, koplytstulpiams bei kryžiams.
V. Butkus tikina, kad be parodų savo kūrybinio proceso neįsivaizduojantis. Tai puikus būdas ne tik savo kūrybą visuomenei parodyti, bet ir pasižvalgyti į kitus.
Kūrinius ukmergiškis nuolat eksponuoja Vilniuje kas keletą metų rengiamoje medžio drožėjų parodoje-konkurse „Šventieji ir piligrimai“. Prieš ketverius metus čia jo darbai buvo įvertinti aukščiausiu balu.
Rokiškyje organizuojamoje prakartėlių parodoje V. Butkus taip pat yra užėmęs pirmą vietą. Nugalėtojo laurus skynė ir Švenčionyse „Aukso vainiko“ parodos regioniniame ture.
Turi tautodailininkas ir kitą pomėgį – nuo jaunumės groja armonika ir jau daugelį metų yra Ukmergės kultūros centro Želvos filialo kaimo kapelos „Želvelė“, vadovaujamos Juozo Vasiliausko, narys. Pomėgį groti pasakoja paveldėjęs iš tėvo, kuris visą gyvenimą „draugauja“ su retoku instrumentu – bajanu. Juo groti iš tėvo išmokęs V. Butkus kartais „patampo“ šį dumplinį instrumentą kapelos pasirodymuose.
Artimiausiuose menininko planuose – kasmetinė Ukmergėje rengiama tautodailininkų paroda. Jai ketina pateikti keletą naujų darbų.
Autorė: Ligita JUODVALKIENĖ