Lai­ko dul­kės ant Lais­vės pa­min­klo ne­nu­sė­do

Šie­met su­kan­ka dvi­de­šimt me­tų, kai mies­to cen­tre at­sta­ty­tas pa­min­klas „Li­tu­a­nia Res­ti­tu­ta“. So­viet­me­čiu nu­griau­tas ir pa­lai­do­tas Kęs­tu­čio aikš­tė­je, Ne­pri­klau­so­my­bės sim­bo­lis tuo­met bu­vo pri­kel­tas ant­ra­jam gy­ve­ni­mui.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Pa­min­klas „Li­tu­a­nia Res­ti­tu­ta“ mies­te bu­vo pa­sta­ty­tas 1930 me­tais Vy­tau­to Di­džio­jo gar­bei. Po Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos jis pra­sto­vė­jo dar be­veik de­šimt­me­tį. So­vie­tų val­džiai akis ba­dęs į dan­gų šau­nan­tis tau­tos Ne­pri­klau­so­my­bės sim­bo­lis bu­vo nu­griau­tas 1950 me­tais. Dar po 40 me­tų jis vėl bu­vo at­sta­ty­tas.

Juo­zas Dau­nys iš­sau­go­jo pla­ka­tą, kvie­čian­tį į pa­min­klo ati­den­gi­mo iš­kil­mes.
Vil­mos Ne­mu­nai­tie­nės nuotr.

Paminklo atstatymo darbai.
Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.

Šuo­lis są­mo­nė­je

„Li­tu­a­nia Res­ti­tu­ta“ ati­den­gi­mas 1990 me­tų va­sa­rio 16 die­ną tuo me­tu reiš­kė ne tik is­to­ri­nio ob­jek­to at­kū­ri­mą, bet ir di­džiu­lį šuo­lį žmo­nių są­mo­nė­je. Mies­to aikš­tė­je iš­ki­lo so­vie­tų val­džios su­nai­kin­ta prieš­ka­rio lai­kų ver­ty­bė – tau­tos Lais­vės sim­bo­lis.

Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas, są­jū­die­tis Ju­lius Za­rec­kas sa­ko, kad pa­min­klo at­sta­ty­mas tuo me­tu bu­vo svar­bus tiek jam, tiek dau­ge­liui uk­mer­giš­kių. „Vi­si ta­po­me di­de­lių per­mai­nų liu­di­nin­kais. O pa­min­klas – tų per­mai­nų sim­bo­lis. Džiau­gė­mės, kad pil­do­si tai, apie ką so­viet­me­čiu net pa­sva­jo­ti ne­drį­so­me“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­no­si pa­šne­ko­vas.

Anot J. Za­rec­ko, „Li­tu­a­nia Res­ti­tu­ta“ bu­vo ta­pa­ti­na­mas su Lais­ve ir Ne­pri­klau­so­my­be. To­dėl so­viet­me­čiu jis ir bu­vo nu­griau­tas. Jį pa­kei­tė so­vie­ti­nę ide­o­lo­gi­ją at­spin­din­ti Ka­rio iš­va­duo­to­jo sta­tu­la, vė­liau – „Vė­liav­ne­šiai“.

Są­jū­džio laik­me­čio šy­dą pra­sklei­dė­me kar­tu su vie­nu iš Uk­mer­gės Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rių, pa­min­klo at­sta­ty­mo ini­cia­to­riu­mi, Juo­zu Dau­niu. „Lai­kas vi­suo­met da­ro sa­vo – kai ku­rių de­ta­lių jau ir aš ne­la­bai pri­si­me­nu“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Pa­min­klą at­sta­ty­ti są­jū­die­čiai tuo­met ėmė­si su di­de­liu en­tu­ziaz­mu. Va­di­na­ma­sis tar­pu­val­džio laik­me­tis to­kiems dar­bams bu­vo sa­vo­tiš­kai pa­lan­kus. „Li­tu­a­nia Res­ti­tu­ta“ at­sta­ty­mo ini­cia­to­rius ne­įsi­vaiz­duo­ja, nuo ko rei­kė­tų pra­dė­ti šian­dien – taip pa­pras­tai su kas­tu­vu į cen­tri­nę mies­to aikš­tę ne­at­ei­tum. „Tuo la­biau eks­ka­va­to­riu­mi skve­ro ne­pa­raus­tum. Da­bar rei­kė­tų gau­ti ge­rą šūs­nį lei­di­mų – iš pa­vel­do ser­gė­to­jų, ki­tų ins­ti­tu­ci­jų. O tuo­met vis­kas bu­vo daug pa­pras­čiau. Su­de­ri­no­me su tuo­me­ti­niu vyk­do­muo­ju ko­mi­te­tu ir or­ga­ni­za­vo­me tal­kas“, – me­na jis.

Su­bran­di­nę šią idė­ją, il­gai ne­dels­da­mi ėmė­si dar­bo. Iš­li­ku­sios in­for­ma­ci­jos bu­vo tik­rai ne ka­žin kiek. „Be vie­nos ki­tos nuo­trau­kos iš mu­zie­jaus ar­chy­vų bei iš lū­pų į lū­pas sklin­dan­čių gan­dų apie su­tru­pin­tą ir Kęs­tu­čio aikš­tė­je už­kas­tą mo­nu­men­tą be­veik nie­ko dau­giau ir ne­bu­vo“, – pa­sa­ko­ja są­jū­die­tis. Ži­no­ma bu­vo tik tiek, kad fun­da­men­tas dar griau­nant pa­min­klą bu­vo su­tru­pin­tas, obe­lis­kas per­lauž­tas per pu­sę, o jos abi už­kas­tos kaž­kur čia pat. Pra­si­dė­jo dvie­jų obe­lis­ko da­lių pa­ieš­kos.

J. Dau­nys pri­si­me­na, jog vir­šu­ti­nę da­lį su­ra­do grei­tai. Ji bu­vo ne­gi­liai už­kas­ta ir skve­ro ta­ke­liu ei­nan­tys žmo­nės kar­tais net už­min­da­vo iš že­mių ky­šan­čią jos briau­ną.

Sun­kiau se­kė­si su apa­ti­ne obe­lis­ko da­li­mi. Ne­bu­vo net įta­ri­mų, kur ji ga­lė­ju­si bū­ti pa­lai­do­ta.

„Klau­si­nė­jo­me se­nų­jų mies­te­lė­nų – gal ma­tė, gal pri­si­me­na. Žmo­nės pa­sa­ko­jo no­riai, bet nė pa­tys ne­įtar­da­mi, kaip jie to­li nuo tie­sos. Jau sa­kiau – lai­kas da­ro sa­vo“, – J. Dau­nys tei­gia, kad nė vie­na iš pa­teik­tų gy­ven­to­jų ver­si­jų, kur ga­lė­tų bū­ti obe­lis­ko apa­čia, taip ir nepa­si­tvir­ti­no. Ban­dė ka­si­nė­ti vie­no­je ar ki­to­je nu­ro­dy­to­je vie­to­je – nie­ko. „Ra­do­me kaip tik to­je vie­to­je, ku­rios taip nie­kas ir ne­pa­mi­nė­jo – ne­to­li sa­vi­val­dy­bės laip­tų“, – pri­si­me­na jis.

Pra­si­dė­jo pa­min­klo at­sta­ty­mo dar­bai. „Ka­dan­gi Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nė­je gru­pė­je bu­vau vie­nin­te­lis sta­ty­bi­nin­kas, tai pri­si­ė­miau sau or­ga­ni­za­ci­nius dar­bus“, – sa­ko J. Dau­nys. Šio pa­trio­ti­nio dar­bo su en­tu­ziaz­mu ėmė­si Ant­ro­ji ke­lių sta­ty­bos val­dy­ba. Sta­ty­ba rū­pi­no­si vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi įmo­nė­je dir­bęs J. Dau­nys, sta­tė dar­bų vyk­dy­to­jo Ro­ber­to Pau­laus­ko va­do­vau­ja­ma bri­ga­da. Pri­si­dė­jo ki­tos įmo­nės – Uk­mer­gės gelž­be­to­nio ga­myk­la da­vė ar­ma­tū­ros, Jo­na­vos „Ache­ma“ – ne­mo­ka­mai kra­ną.

At­sta­čius 17 met­rų aukš­čio pa­min­klą, pa­si­tvir­ti­no dar vie­na sen­sa­cin­ga is­to­ri­ja. „Nu­gir­dau, kad kaž­kur Šir­vin­tų ra­jo­ne gy­ve­na žmo­gus, iš­sau­go­jęs ori­gi­na­lią ano­ta­ci­nę len­tą bei Vy­tį. Sun­ku bu­vo pa­ti­kė­ti, bet ėmiau tik­rin­ti gan­dus“, – sa­ko J. Dau­nys. Jam pa­vy­ko ras­ti pa­trio­tą, ke­tu­ris de­šimt­me­čius sau­go­ju­sį šias pa­min­klo da­lis ir ne­pra­ra­du­sį vil­ties, kad jos dar pa­si­tar­naus.

Su­ži­no­ję, kad bus griau­na­mas pa­min­klas, Vy­tį ir va­ri­nę ano­ta­ci­nę len­tą nuo jo slap­čio­mis at­lu­po uk­mer­giš­kiai Jo­nas Fi­še­ris ir Ra­po­las Dieč­kus. „Šis Lie­tu­vos pa­trio­tų pa­si­ry­ži­mas tais lai­kais ga­lė­jo bran­giai kai­nuo­ti. Ne kiek­vie­nas ryž­tų­si to­kiam žyg­dar­biui“, – įsi­ti­ki­nęs J. Dau­nys. Pa­šne­ko­vui R. Dieč­kus pa­si­pa­sa­ko­jo, kad iš pra­džių slė­pė lo­vo­je po čiu­ži­niu, o kai vė­liau su šei­ma bu­vo iš­vež­tas į Si­bi­rą, re­lik­vi­jos Lais­vės auš­ros lau­kė už­kas­tos dar­že. Ir su­lau­kė…

Da­bar ant pa­min­klo pri­tvir­tin­ta tiks­li ano­ta­ci­nės len­tos ko­pi­ja, o ori­gi­na­las sau­go­mas Uk­mer­gės kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je. Bron­zi­nį ba­rel­je­fą at­kū­rė ir iš­lie­jo skulp­to­rius Eri­kas Var­nas. Vy­tis, įmon­tuo­tas at­sta­tant pa­min­klą, – au­ten­tiš­kas.